Alkūnų ąžuolas

Stoviu jau daugiau kaip tūkstantį metų. Mano šaknys giliai įsiskverbusios į Alkūnų miško žemę, o milžiniškas kamienas suskaičiavo tūkstančius saulėtekių ir saulėlydžių. Žmonės sako, esu karalius šioje girioje – joks kitas medis neprilygsta mano didybei. Mane tik dešimt stipruolių rankomis vos vos galėtų apjuosti. Tikras milžinas, ar ne?

Aš suburiu draugėn dešimtis kaimų žmonių. Prie manęs švęsti bendrystės suvažiuodavo Inturkės, Joniškio, Dubingių, Juknėnų, Kaciūnų, Pikčiūnų, Babajų, Kertadalių, Sutrių, Savičių, Alkūnų, Graužinių ir kitų tolimesnių vietovių. Nesu tik paprastas medis. Oj, kad žinotumėte visas istorijas, mane ištikusias! Ar leisite man papasakoti, ką mačiau per šiuos ilgus šimtmečius?

Senais laikais žmonės tikėjo, kad esu šventas. Ir kaip gi ne? Mano galingose šakose ir plačioje drevėje gyveno paslaptis. Čia kartais išvysdavo šventąją Mergelę Mariją. Ne kartą mačiau, kaip nusileisdavo šviesa, tarsi atvėrus langą danguje, nušviesdama pievą aplink mane. Kartais čia senelis pasirodydavo, šnekindavo mane vaikščiodamas aplink. Žmonės sakydavo, kad pats Dievas vaikšto.

Mano žievėje ilgai kabėjo Marijos paveikslėlis, ir žmonės susirinkdavo pasimelsti. Kunigai atvažiuodavo iš Dubingių aukoti šventas Mišias prie mano kamieno. Skardžiabalsės, besijuokiančios moterys šalia manęs nurimdavo, skabydamos avietes aplink ir kalbėdavo rožinio maldas. Iš mano drevės sklido balsai – kas ten kalbėjo, niekas tiksliai nežinojo, bet žmonės sakydavo:
„Einam į gegužinę, paklausysim, kaip ąžuolas kalbės.“

O kad žinotumėt, kiek linksmybių mačiau! Vasaros vakarais, kai oras būdavo šiltas, čia visos aplinkinės kaimo jaunimas suvažiuodavo. Šimtai jų! Akordeono muzika skambėdavo nuo pavasario iki pat rudens. Čia būdavo didžiausios gegužinės: šokiai, dainos, laužai. Žmonės atvykdavo pėsčiomis, atvažiuodavo dviračiais, o vėliau motociklais ir mašinomis.

Mano papėdėje esanti aikštelė buvo tobula šokiams – lygi ir erdvi. Aplink degdavo laužai, o jaunimas sukosi ratu. Kiek meilės istorijų gimė mano šešėlyje! Kiek pažadų buvo ištarta, kiek bučinių pavogta!
„Keturios valandos ir prasidės gegužinė,“ – sakydavo vieni. Ir taip tris mėnesius, kiekvieną savaitgalį.
Kaip gražu būdavo žiūrėti į besisukančias poras, klausytis juoko ir dainos.

Vaikai mane taip pat mylėjo. Pavasarį, kai baigdavosi mokslo metai, mokytojai atvesdavo savo mokinius prie manęs. Tai buvo tradicija – baigei mokslo metus, tai būtinai turi aplankyti Alkūnų ąžuolą.
Kartą tuzinas vaikų susikibo bandydami apjuosti mano kamieną – vos jiems pavyko, tik pirštų galiukams susiglaudžiant. Berniukai žaisdavo futbolą aikštelėje prie manęs, jaunalietuviai ir skautai rinkdavosi į susitikimus. Buvau lyg mokykla po atviru dangumi – mokiau vaikus mylėti gamtą, gerbti istoriją, puoselėti tradicijas.

Okupacijos laikais mano šventumas buvo pamintas – kažkas ėmė šaudyti į Marijos paveikslėlį, kabėjusį ant mano kamieno. Bandyta mane nupjauti, bet, matyt, pakankamai didelės pjūklos neturėjo. Paskui kamieną padegino. Aš išgyvenau. Kažkas, gelbėdamas mane, užmūrijo drevę plytomis – tai ir išgelbėjo nuo visiškos pražūties.

Dabar esu senesnis, mano kamienas ne toks stiprus. Esu kaip senas žmogus, kuriame glūdi tūkstantmečių išmintis. Mano ūgis beveik 30 metrų, o kamieno apimtis – pusantro. Bet ne skaičiuose esmė. Kartais mane aplanko žmonės, vedini seno atsiminimo. Jiems esu vaikystės dalis, jaunystės džiaugsmai, protėvių tikėjimas.

Stoviu čia ir saugau istoriją. Esu liudininkas to, kas buvo, ir to, kas dar bus. Mano šaknys jungia praeitį su ateitimi.
Ateik prie manęs, paliesk mano seną žievę ir pajusi, kaip teka laikas – ne metais, o šimtmečiais.
Aš, Alkūnų ąžuolas, vis dar esu čia. Ir būsiu dar ilgai.