Urkio Paslaptis

Kai keliaujate po Molėtų krašto žaliuosius miškus ir priartėjate prie Urkio ežero, gamta čia ima kalbėti. Vėjas šnabžda medžių viršūnėse, vandens paviršiumi slenka rūkas, o ore tvyro ilgesingas klyksmas. Gal tai žuvėdros? O gal – pats Urkis, amžiams ežeru virtęs karalius, šaukiasi savo dukterų? Tarp žmonių šis garsas vadinamas „Urkavimu“, ir su juo susiję keli stebuklingi padavimai.

Senovėje netoli šio ežero stovėjo karaliaus Urkio dvaras – didingi rūmai, kurių šiandien nei žymės nelikę. Legenda sako, kad Urkis buvo galingas, bet užsispyręs valdovas. Bijodamas piktų jėgų ar priešų pavydo, jis tris savo dukteris laikė uždarytas kaip brangiausias paslaptis. Tačiau merginos, grožiu pranokusios saulėlydžius, troško laisvės. Vieną naktį, tėvui išvykus, jos pabėgo. Ir tuomet dangus griuvo – žaibas trenkė, žemė prasivėrė, dvaras nugrimzdo į pelkes, o dukros pavirto klykiančiomis žuvėdromis.
Kai Urkis sugrįžo ir nieko neberado, jo sielą taip prislėgė skausmas, kad jis virto ežeru. Urkio ežeru. Ir nuo tada kasnakt jo vandenyse girdimas gūdus klyksmas, tarsi jis dar ieškotų savo dukterų. Žmonės iki šiol tiki: „urkauja“ ne žuvėdros – tai šaukiasi jų tėvas.

Kiti sako, kad Urkio ežere gyvena Urkė – paslaptinga vandens deivė. Ji pasirodo tik naktį, kai mėnulis sidabru nutvieskia vandenį. Tuomet ežeras tyliai kalba. Ir tie, kas klausosi, girdi Urkės dainą, vadinamą „Urkės sutartine“ – šimtų moterų balsais giedamą paslaptį.
Pasakojama, kad Urkė nėra pavojinga, bet viliojanti. Jos daina gali pritraukti žmones per arti vandens ar į klampų raistą. Bet tiems, kas gerbia gamtą, ji dainuoja kaip graži pasaka. Jei norite ją išgirsti – atvykite į Inturkę, užsimerkite, tyliai įkvėpkite… ir klausykite.

Ne tik vanduo, bet ir miškai kalba. Netoli Urkio stūkso Alkūnės ąžuolas – seniausias medžio senolis visame krašte. Jo šaknys giliai įsiskverbusios į žemę, o kamienas matė tūkstančius saulėtekių. Apie jį pasakojama, kad jis kalba – šneka su žmonėmis, dainuoja gegužines, prisimena vaikų žaidimus ir net meldėsi drauge su kunigais prie savo kamieno.
Jis – miško širdis, liudininkas visų kartų džiaugsmų ir skausmų. Ir kai stovite jo paunksmėje, galite pajusti laiko tekmę – ne metais, o šimtmečiais.

Bet didžiausias šio krašto virsmas prasidėjo tuomet, kai Karalienė Bona išvyko į medžioklę. Ji įsiveržė į miško glūdumas, vijosi briedį, kol pasiklydo tarp rūko, samanų ir senų medžių. Vienui viena, panikoje, ji atsidūrė prie Urkio ežero krantų. Ir tada meldėsi Dangiškajai Motinai, pažadėdama: „Jei išsigelbėsiu, pastatysiu čia bažnyčią“.

Stebuklingai išgirsta, Bona rado kelią atgal. Ir pažadą – ištęsėjo. Netoli ežero išdygo bažnyčia, aplink ją – Inturkės miestelis, pavadintas taip, nes žmonės sakydavo: „čia – ant Urkio“. Pažadas virto tikrove, o vieta – vilties švyturiu.
Pabaiga, kuri tęsiasi…

Šiandien, kai stovite prie Urkio, kai klausotės vėjo tarp nendrių ar skardaus klyksmo virš vandens – tai ne tik gamta. Tai atgimstančios legendos. Apie meilę, praradimą, paslaptis ir pažadus. Apie žmones, dievus ir dvasias, kurios, rodos, vis dar saugo šį kraštą.

Šis žemės lopinėlis – ne šiaip vieta žemėlapyje. Tai vieta, kur mitai kvėpuoja rūku.