Karalienės Bonos Sforzos legenda

Artėjo vakaras, dangus virš Inturkės girios ėmė raudonuoti, rodos, pati širdis pakilo raitomis į medžioklę ir dainavo iš jaudulio. Žirgų kanopos tvinksėjo per minkštas samanas, o drėgnas vakaro oras glostė veidą. Gamtos skleidžiama didybė kaskart suvirpindavo sielą, bet tąsyk dar labiau, negalėjau atitraukti akių nuo tankmės grožio.

A! Išvydusi didžiulį briedį tobulai įsiliejusį į miško žalumą, nė akimirkos nedvejojau: pasisukau į savo palydovus ir riktelėjusi jiems, nuskubėjau vytis žvėries. Gyniau žirgą, mane vedė ryžtas susidurti su laukine miško dvasia žvėries pavidalu. Nepajutau, kaip nutolau nuo kitų medžiotojų. Žvilgtelėjusi atgalios pamačiau, jog miškas aplink mane užtemo ir neberodė nė menkiausio takelio atgal. Samanų kilimas dusliai slopino žirgo žingsnį, o temstančios girios tyla sukaustė kūną. Vis dėlto tęsiau briedžio medžioklę.

Tačiau laimikis tarsi ištirpo, pasislėpė po tiršta medžių lapija, ėmiau blaškytis po girią. Norėjau šūktelėti savo sargybiniams, bet mano balsas, atsimušęs į senų eglių viršūnes, sugrįžo tuščiu aidu. Pajutau, kaip nakties vėsa atkeliauja, nelyginant nematomas šydas, o vilko staugimas nuaidėjo tolumoje it pranašo balsas. Širdis virptelėjo suvokus, jog esu vienui viena šiose bekraštėse giriose. Pirmąsyk valdovės gyvenime pasijutau tokia menka prieš laukinę didybę.

Staiga priešais išniro ežero vandenys — gražusis Urkis, tarsi veidrodis, atspindintis paskutinius žūstančios saulės spindulius. Žirgas įsirėžęs sustojo, gal jautė pavojingos pelkės artumą. Sustojau, užmerkiau akis ir ėmiau kviesti dangišką užtarimą:

„Gailestingoji Motina, išvesk mane iš šios sutemų karalystės, kad mano klaidžiojimas per girias nevirstų mirtimi. Jei stebuklingai išsigelbėsiu, čionai, prie šių vandenų, pažadu Tau pastatyti Bažnyčią, kad visada būtų gyva dėkingumo auka.“

Ištarus šiuos žodžius, tamsa tarsi atsileido, o netoliese man pasirodė plevenančios ugnys, tarsi kito pasaulio žiburiai. Tai buvo mano tarnų fakelai! Kas galėtų apibūdinti džiaugsmą! Sumušiau žirgo šonus kulnais ir šuoliais pasileidau žiburių link. Rodos, pati gamta vedė mane jų pusėn, leido saugiai prasiskverbti per brūzgynus ir pelkės spąstus. Palydos žmonės, giliai atsidusę, sveikino mane kaip sugrįžusią iš nebūties. Suvirpėjo mano širdis nuo dėkingumo ir atsidavimo: juk buvau davusi pažadą.

Parvykus į didžiuosius rūmus, mintys nenurimo. Pažadas jau duotas. Stebuklingas išsigelbėjimas iš girios gūdumos paliko ženklą sieloje. Netrukus išleidau įsakymą — ties Urkio ežeru, pastatyti bažnyčią. Žinojau, kad šis tamsus miškų kampelis nūnai turės dvasinį židinį: joks keliautojas nebebus pamirštas, kaip nebuvau pamiršta aš. Ištesėjusi savo pažadą jaučiausi rami, mačiau kaip iškilūs sienojai kyla iš drėgnos žemės, o mediniai bokštai veržiasi link dangaus.

Laikas greit parodė, jog ši vieta pavirto nauju miesteliu, apie kurį kalbėdami vėliau mūsų žmonės, su šypsena, prisimindami mano klajones, ėmė vadinti Inturke — mat “ant Urkio”, visas kraštas netrukus susiliejo į šį pavadinimą. Mano pažadas tapo jų kasdienybe, tikėjimo namais, kur susipina žmonių maldos ir godos. Jų dėkingumas atvėrė kelią bendrystei, leido atitolusiam kraštui patirti karališką globą.

Kad ir kiek metų prabėgo, tebegirdžiu tą vilko staugimą, neleidusį man pasiduoti puikybei. Kaskart, kai inturkiški varpai sugaudžia miškų tyloje, regis, vėl girdžiu, kaip miško tamsa atsitraukia, o aš su džiaugsmu prisimenu, jog Dangiškoji Motina man ir šiam kraštui suteikė didžią malonę. Taigi aš, Karalienė Bona, drąsiai teigiu: net ir paklydimas gali tapti naujos šviesos pradžia, jei širdis pasirengusi duotą žodį paversti tikrove.