Deivė Urkė

Labas, kuo tu vardu? Aš esu Urkė. Žmonės anksčiau sakydavo, kad aš – paslaptinga vandens deivė. Gyvenu čia, Urkio ežero gelmėse.

Ar kada girdėjote, kaip naktį tyliai kalba ežeras? Išties ten aš istorijas porinu. Prieikite arčiau – ir jums papasakosiu.
Mano laikas prasideda, kai nusileidžia vakaro saulė, o mėnulis sidabru nutvieskia ežero vandenį. Tada užkloju ežerą patalu – tirštu rūku – ir švelniai paslepiu savo namus nuo žmonių akių. Visiškoje tyloje galima išgirsti mano dainą. Jie ją vadina „Urkės sutartine“.

Žmonėms mano balsas atrodo keistas, paslaptingas, o kartais net truputį baugus. Atrodo, kad dainuoja ne viena, o šimtas moterų. Daina skamba per rūką, susilieja su nendrių šlamėjimu ir paukščių balsais, todėl žmonėms sunku suprasti, iš kur ji sklinda. Dėl to šį ežerą jie pavadino Urkiu, nes mano balsas jiems priminė duslų urkavimą ar aimaną.

Senais laikais žmonės labai gerbė Urkio ežerą. Jie netgi atnešdavo man dovanų: pirmą sugautą žuvį ar gražų, glotnų akmenuką. Žmonės tikėjo, kad mano daina primena jiems apie tai, kaip svarbu gerbti gamtą ir būti jai dėkingiems.

Bet būkite atsargūs! Mano balsas vilioja žmones arčiau vandens, kartais net į klampų pelkės raistą. Tiesa, aš nenoriu niekam blogo – tik noriu priminti: naktis ir rūkas pilni paslapčių, todėl geriausia tokiu metu būti namuose ir klausytis mano giesmės iš tolo. Kas gamtą gerbia ir nebando jos sutrikdyti – tam ir rūkas bus draugas, ir mano daina – graži pasaka.

Kai kurie sako, kad matė mane – kaip šviesos siluetą rūke virš vandens. Tiesa tai ar ne, tegul lieka paslaptimi… Tačiau galiu jums išduoti mažytę gudrybę: jei norite mane išgirsti, atvykite į Inturkę, per arti neikite, kad neprasmegtumėte į pelkės liūną, užsimerkite, tyliai įkvėpkite ir labai labai dėmiai klausykite…

Tuomet, galbūt, ir jūs išgirsite mano švelnų, nakties rūko apgaubtą balsą.
Prisiminkite: mano daina skirta tam,
kad gerbtumėte gamtos grožį ir paslaptį.